kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Greimas


Algirdas Julius Greimas (1917–1992) – pasaulinio garso mokslininkas, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas. Jo idėjos sulaukė atgarsio ne tik Europoje (Italijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Suomijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Rusijoje), bet ir kituose žemynuose – Šiaurės (Kanadoje, JAV, Meksikoje) ir Pietų (Argentinoje, Brazilijoje, Venesueloje) Amerikoje, Azijoje (Kinijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje), įvairiose Afrikos šalyse. Lietuviams Greimas ne mažiau svarbus kaip mitologas, senųjų lietuvių tikėjimų tyrėjas.
Prancūzakalbis semiotikas Greimas ir lietuviškai rašytų mitologijos studijų autorius Greimas iš tikrųjų yra ta pati asmenybė. Greimo
Struktūrinė semantika, padėjusi naujos mokyklos pamatus, išleista 1966 m. Tais pat metais, remdamasis prancūzų antropologo Klodo Levi-Stroso (Claude Lévi-Strauss) pateikta bororų mito analize, jis pabandė suformuluoti teorinius mitinio pasakojimo interpretacijos pagrindus. Garsusis antropologas tąsyk nepritarė semiotikui, ir tai paskatino Greimą perkelti „lauko tyrimus“ į gimtąją kultūrą: „Tada pasakiau sau: ‚jeigu galiu analizuoti bororus, kodėl nesiimti lietuvių?‘“
Laikraščio
Le Quotidien de Paris korespondento paklaustas, kaip atėjo į semiotiką, Greimas atsakė: „Mano ‚intelektualinis‘ kelias iš dalies paaiškinamas mano kilme ir tais įvykiais, kuriems atsivėrė mano jaunystės Lietuva; būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą.“
Algirdas Julius Greimas gimė 1917 m. kovo 9 d. Tuloje, pasak jo, Tolstojaus ir
samovarų mieste. Tula tada buvo vienas industrinių Rusijos centrų, garsėjo ginklų ir rusiškų virdulių gamyba. Pirmojo pasaulinio karo metais čia kartu su kitais lietuviais karo pabėgėliais įsikūrė Greimo tėvas Julius, mokytojavęs lietuviškoje pradžios mokykloje, ir motina Konstancija. 1918 m. Greimų šeima grįžo į Lietuvą.
Algirdo vaikystė prabėgo Kupiškyje. Kupiškio gimnazijoje tėvas dėstė lietuvių kalbą, aritmetiką, dailyraštį, motina buvo mokyklos raštvedė. Vasaras Algirdas praleisdavo kaime, kur dirbdavo įvairius ūkio darbus: ganė paršiukus, vėliau karves, paūgėjęs su bendraamžiais jodavo naktigonėn į mišką. Kaime tebebuvo gyvi senieji papročiai. „Anuomet aš žinojau, kad, vakarui atėjus, nevalia vilkti kojų žeme, kadangi ten vaikščiojo visokios keistos būtybės. Puikiai prisimenu: man buvo kokie penkeri ar šešeri, grįžau į namus su aukle, stengdamasis kuo aukščiau kelti kojas... Tada dar buvo tikima laumėmis, žaltvykslėmis ir t. t.“ Autentiška senojo kaimo, kur, Greimo žodžiais, „maždaug iki 1930 metų dar tebesitęsė XIX amžius“, patirtis tapo patikima atrama teorinei lietuvių mitologijos rekonstrukcijai.
Paskirtas pradžios mokyklų inspektoriumi, Greimas kartu su šeima persikėlė į Šiaulius, o nuo 1931 m. apsigyveno Marijampolėje – Greimo tėvai buvo kilę iš šio krašto, suvalkiečiu save laikė ir Algirdas. Marijampolės gimnazija, išaugusi iš 1840 m. įkurtos keturmetės mokyklos, buvo švietimo židinys, joje mokėsi Lietuvos tautinio atgimimo žadintojai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Kazys Grinius, lietuvių literatūrinės kalbos pagrindėjas Jonas Jablonskis. Tarpukariu Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija garsėjo kaip viena geriausių gimnazijų Lietuvoje. Plėsdami savo akiratį, mokiniai savarankiškai mokėsi užsienio kalbų, kad galėtų skaityti originalo kalba Fiodorą Dostojevskį, Levą Tolstojų, Oskarą Vaildą (Oscar Wilde), Šarlį Bodlerą (Charles Baudelaire), Polį Verleną (Paul Verlaine). Greimas laisvai skaitė vokiškai. Mokyklos baigimo proga tėvas jam padovanojo filosofų Nyčės (Nietzsche) ir Šopenhauerio (Schopenhauer) raštus originalo kalba.
1934 m. Algirdas pradėjo teisės studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Didžiausią įspūdį „savo kultūra, retorika ir gesto elegancija“ jam darė universiteto rektorius Mykolas Riomeris (Michał Römer), Paryžiaus politinių mokslų mokyklos auklėtinis, Lietuvos konstitucinės teisės kūrėjas. Profesoriaus Levo Karsavino, persikėlusio į Kauną iš bolševikinės Rusijos, paskaitos apie Viduramžių krikščioniškąją filosofiją Greimą žavėjo puikia lietuvių kalba, erudicija ir elegantiškumu. Logiką dėstė Vosylius Sezemanas, filosofinį išsilavinimą įgijęs Peterburgo, Marburgo ir Berlyno universitetuose, finansų mokslus – pirmasis Lietuvos banko valdytojas, Lietuvos valstybinio piniginio vieneto pagrindėjas Vladas Jurgutis.
Hitleriui atėjus į valdžią, Vokietija, siekdama atplėšti Klaipėdos kraštą, sustiprino Lietuvai daromą politinį ir ekonominį spaudimą. Tai vertė pertvarkyti Lietuvos ekonomiką bei politiką ir atsigręžti į Prancūziją. Nusprendus kurti prancūziško tipo licėjus, reikėjo daugiau prancūzų kalbos mokytojų. Buvo nutarta siųsti į Prancūziją tris šimtus gimnazijas baigusių moksleivių su valstybės stipendija, kad jie išmoktų prancūziškai ir taptų prancūzų kalbos mokytojais. Greimas, nutraukęs teisės studijas, išvyko į Grenoblį studijuoti prancūzų kalbos ir dialektologijos.
Greimo kalbos studijų vadovas buvo Leipcigo universiteto auklėtinis dialektologas Antoninas Diurafūras (Antonin Duraffour). Iš jo Greimas gavo tvirtus tradicinės istorinės lingvistikos pamatus, mokėsi suvokti kalbos ir socialinių reiškinių dėsningumus, perėmė pagarbą mokslui ir grožiui. Diurafūras įspėdavo savo mokinius nesukti struktūrinės kalbotyros klystkeliais, šaipėsi iš moderniųjų teorijų, iš kurių vėliau išaugo Greimo semiotika. Diurafūro vadovaujamas Greimas rengėsi rašyti doktoratą apie prieškeltiško substrato Alpėse vietovardžius, bet Antrojo pasaulinio karo pradžia nutraukė jo mokslinę karjerą.
1939 m. rudenį Greimas grįžo į Lietuvą atlikti karinės tarnybos ir baigė kariūnų aspirantų kursus. Dėl politinių motyvų (nuo Ispanijos pilietinio karo laikų jis simpatizavo maištininkams anarchosindikalistams) karininko laipsnio negavo ir buvo paleistas į atsargą. Lietuvai praradus Nepriklausomybę, Greimo karinis pasirengimas pasirodė naudingas abiem okupantams. Interviu Prancūzijos laikraščiui
Le Monde Greimas sakė: „Įsiveržė Raudonoji armija: ultimatumas, okupacija. Mus įjungė į Raudonąją armiją, nė žodžio nemokėjau rusiškai. Išdavė atitinkamą dokumentą: tapau šlovingosios Raudonosios darbininkų ir valstiečių armijos atsargos karininku. Taigi mes jau bolševikai, o vėliau vokiečiai mus ‚išlaisvina‘. Jiems mes buvome naudinga darbo jėga. Paskelbia mobilizaciją ir vėl mane pašaukia kaip Hitlerio armijos karininką. Tąsyk pasijutau esąs europietis. Dvi armijos kovojo viena prieš kitą, o aš buvau joms abiem reikalingas“.
Nuo 1940-ųjų rudens Greimas dėstė prancūzų ir lietuvių kalbą Šiaulių mergaičių ir suaugusiųjų gimnazijose. Per pirmuosius masinius trėmimus Greimo tėvas, Prienų burmistras, ištremiamas į Krasnojarsko sritį, o motina – į Altajų. Tėvas, neištvėręs Sibiro speigų, mirė 1942-ųjų pradžioje. Likę gyvi liudytojai papasakojo Greimo seseriai, kaip jie laidojo išrengtą lavoną kietai įšalusioje žemėje. Šis vaizdas įstrigo Greimo sąmonėje. Kauno Petrašiūnų kapinėse Greimų šeimos kape, kur ilsisi Algirdo Juliaus palaikai, yra ir tėvo kenotafas. Greimo motina 1948 m. pabėgo į Lietuvą, buvo suimta ir gyveno tremtyje iki 1954 m.
Tuo metu, kai Greimo tėvai jau buvo uždaryti gyvuliniuose vagonuose, jis, kaip Raudonosios armijos atsargos karininkas, mobilizuotas Šiauliuose surašinėti išvežtųjų turtą. Po poros savaičių, atėjus vokiečiams, jam, jau kaip Lietuvos karininkui, pavedama palaikyti tvarką Šiauliuose. Ėmęsis įvairių ekonominių iniciatyvų (pasiekė, kad būtų atidaryta kepykla), jis nustebo gavęs vokiečių vadovybės įsakymą pasiųsti kelis šimtus žydų šluoti gatves. Supratęs, kad čia kažkas ne taip, Greimas atsisakė „išlaisvinimo“ veiklos. Persikėlęs į Kauną, įsijungė į antinacinę rezistenciją – tapo pogrindinės Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariu, redagavo laikraštį
Laisvės kovotojas, raginusį Lietuvos jaunimą nestoti į lietuvišką SS legioną ir nepaklusti jokiems okupacinės valdžios verbavimams. 1943–1944 m. Greimas organizavo Šiauliuose kultūrinio almanacho Varpai leidimą. Čia jis išspausdino pirmuosius savo literatūrinės kritikos straipsnius „Binkis – vėliauninkas“ ir „Cervantes ir jo Don Kichotas“. Pirmajame Kazys Binkis tapatinamas su atgimusios Lietuvos jaunatve (prie Binkio kapo Greimas prisaikdino poetą Antaną Miškinį ir prozininką Liudą Dovydėną kovoti su okupantais). Antrasis – atsiliepimas apie lietuvių kalba pasirodžiusį Migelio Servanteso (Miguel de Cervantes) Don Kichoto vertimą. Beviltiškas Don Kichoto kovas recenzentas lygino su Lietuvos situacija Antrajame pasauliniame kare: „Recenzijoje rašiau apie beviltiškas mūsų kovas, – mes kovojom prieš vokiečius, kad sugrįžtų rusai. Kokia prasmė kovoti? Tai aš pristačiau Don Kichotą kaip beviltiško herojaus tipą“. Tokia istorinė patirtis sudarė psichologines Greimo semiotikos prielaidas. „Būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą. Karas, jo absurdiškumas skatina susirūpinti prasme visų tų baisybių, kurios vyksta prieš jūsų akis“, – rašė Greimas.
Artėjant frontui, Greimas pasitraukė į Vakarus ir 1945-ųjų pradžioje apsistojo Paryžiuje. Iš čia jis ir toliau palaikė ryšius su antisovietine rezistencija, skatino priešinimąsi okupacijai Amerikos lietuvių spaudoje. „Rezistencija, – aiškino Greimas, – tai individo fundamentali laikysena prieš gyvenimą ir prieš mirtį, tai originalus įtemptas moralinis klimatas, kuriame tauta, istorijos supurtyta, įgauna savo naujų galimybių, savo naujo likimo sąmonę. [...] Rezistencija – tai privilegijuotas istorijos momentas, kuriame žmogaus idėja sutampa su tautos ir žmonijos idėjomis“.
Palaikydamas dvasinius ryšius su Lietuva, Prancūzijoje Greimas gyveno mokslininko intelektualo gyvenimą. 1948 m. Sorbonoje apgynęs daktaro disertaciją „Mada 1830-aisiais“, jis išvyko dėstytojauti į Aleksandriją, kur susidraugavo su būsimąja prancūzų intelektualinio gyvenimo įžymybe Rolanu Bartu (Roland Barthes). Aleksandrijoje susibūrę prancūzų intelektualai kas savaitę rinkdavosi kvapą gniaužiančioms diskusijoms apie marksizmą, humanitarinius mokslus, matematiką, poeziją, psichoanalizę, filosofiją... Čia Greimas susipažino su struktūrine XX a. kalbotyra, Levi-Stroso antropologija, Edmundo Huserlio (Edmund Husserl) ir Moriso Merlo-Ponty (Maurice Merleau-Ponty) fenomenologija. Šioje filosofinių ginčų aplinkoje „rimtas filologas ir sekmadieninis poezijos mėgėjas“ pasijuto esąs kultūrinės revoliucijos dalyvis. Tęsdamas Ferdinando de Sosiūro (Ferdinand de Saussure) kalbotyrą, Greimas ėmėsi kurti bendrąją reikšmės teoriją – semiotiką.
Po Aleksandrijos ir kelerių metų dėstymo Ankaroje bei Stambule Greimas grįžo į Prancūziją. Nuo 1965 m., rekomenduotas Levi-Stroso, vadovavo bendrosios semantikos ir semiolingvistikos tyrimams Praktinėje aukštųjų studijų mokykloje (vėliau Aukštųjų visuomenės mokslų studijų mokykla –
École des Hautes Études en Sciences Sociales). Čia Greimas įkūrė tarpdisciplininį reikšmės tyrimų seminarą, į kurį rinkdavosi per šimtą įvairiausių mokslinių disciplinų tyrėjų. Iš šio seminaro išaugo pasaulinį garsą įgijusi Paryžiaus semiotinė mokykla. Teoriniai Greimo semiotikos pagrindai išdėstyti prancūzų kalba parašytose knygose Struktūrinė semantika (1966), Apie prasmę (1970), Apie prasmę II (1983), Maupassant’as. Teksto semiotika: Praktinės pratybos (1976), dviejuose aiškinamojo semiotikos teorijos žodyno tomuose (t. 1, 1979, su Josephu Courtés (Žozefu Kurtė); t. 2, 1986, kartu su kitais autoriais), Apie netobulumą (1987), Pasijų semiotika (1991, su Jacques’u Fontanille (Žaku Fontanij)). Prancūzijoje itin vertinami leksikografiniai Greimo darbai – Senosios prancūzų kalbos žodynas (1968), Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas: Renesansas (1992, su Teresa Keane (Teresa Ken)).
Didysis Greimo mokslininko tikslas buvo sukurti mokslinę prasmės išaiškinimo teoriją. Jis, kaip ir kiti modernizmo epistemai priskiriami XX a. humanitarai, tikėjo reikšmės objektyvumu ir galimybe ją aprašyti. Postmodernizmas ir dekonstrukcija objektyvios reikšmės nebepripažįsta. Greimas siekė pateikti mokslinį reikšmės aprašymo projektą, atitinkantį šiuolaikinį mokslinį žinojimą. Tuo, jo nuomone, semiotika skiriasi nuo laisvo filosofavimo. Pagrindinis filosofo uždavinys esąs sukurti diskursą apie prasmę kaip milžinišką pasauliui bendramatę metaforą, t. y. apkalbėti pasaulį. O semiotikui visų svarbiausia tai, kad jo idėjos „įkąstų tikrovę“.
Greimo
Struktūrinė semantika buvo posūkis nuo leksinio semantinių laukų tyrimo prie teksto kaip reiškiančios visumos analizės, nuo sistemos prie ją numatančio semiotinio proceso. „Mes vis labiau ir labiau atsisakome laikyti prasmę linijiniu ir vienaplaniu reikšmių susiejimu tekstuose ir diskursuose, – rašė Greimas. – Prasmė reiškia ne tik tai, ką mums reiškia žodžiai, ji taip pat yra tam tikra kryptis arba, filosofiškai kalbant, intencionalumas ir tikslingumas“.
Suvokdamas reikšmę kaip pasakojimą, Greimas aprašo reikšmių transformacijas pagal rusų formalisto Vladimiro Propo (Vladimir Propp) atskleistą mitinio pasakojimo modelį. Į naratyvinę schemą įrašoma „gyvenimo prasmė“ su trimis esminėmis instancijomis – subjekto išbandymais. Kvalifikacinis išbandymas, teikiantis subjektui galėjimą veikti (Gedimino sapno mite tai būtų tauro medžioklė), leidžia jam atlikti pagrindinę užduotį. Lemiamas išbandymas, sujungiantis subjektą su vertės objektu (sostinės įkūrimas), realizuoja jo galias konkrečia veikla. Šlovinamasis išbandymas suteikia subjektui pripažinimą, įprasmina jo veiklą (Geležinio Vilko garsas). Greimo semiotika neapsiriboja popieriniais tekstais. Tos pačios naratyvinės gramatikos taisyklės galioja įvairioms reikšmės apraiškoms: literatūros ir dailės kūriniams, Evangelijos parabolėms, etinei nuostatai (iššūkis), aistrų proveržiui (pyktis), kulinariniams receptams.
Greimo semiotika pasiūlė diskurso visuminės reikšmės tyrinėjimo procedūras, neprieštaringą mokslinę metakalbą. Plečiantis problemikai, Greimo ir jo mokinių darbuose einama nuo veiksmo prie būsenos semiotikos, nuo netolydumo prie tolydumo, nuo objekto prie subjekto. Aptariant jausminį reikšmės matmenį, ryškinamos būsenų moduliacijos, jutiminės reikšmės apraiškos, estetinis žmogaus santykis su pasauliu.
Tyrinėdamas lietuvių mitologiją, Greimas, jo paties prisipažinimu, stengėsi rasti tokį kalbėjimo toną, kuris leistų išsaugoti „mitinę atmosferą, kasdieninio religingumo išgyvenimą, be kurių joks sakralinio pasaulio aprašymas neįmanomas“. Griežtas semiotinio reikšmės aprašymo procedūras jis pritaikė įvairialypei tyrinėjimo medžiagai.
Didieji Greimo mitologo mokytojai buvo prancūzų moderniosios mitologijos kūrėjai Levi-Strosas ir Georgas Diumezilis (Georges Dumézil). Pirmasis, analizuodamas archajinių bendruomenių (daugiausia indėnų) mitologijas, mitus skaitė paradigmiškai – siekė atpažinti vertybių sistemą, pagal kurią bendruomenė mąsto savo kultūrą. Diumezilis tyrinėjo vertybių sklaidą palyginti išsivysčiusių, pasidalijusių į klases indoeuropiečių bendruomenių mituose. Čia jis ieškojo ideologijos, padedančios bendruomenei suvokti pačiai save, ją formuojančias prieštaringas jėgas, žemiškojo ir dieviškojo suverenumo santykius.
Lietuvių mitologiją galima skaityti ir paradigmiškai, „indėniškai“ (pagal Levi-Strosą), ir sintagmiškai, „romėniškai“ (pagal Diumezilį). Pirmajame lietuvių mitologijos studijų tome (
Apie dievus ir žmones, 1979) Greimas iš XVI–XX a. surinktos etnografinės medžiagos bandė restauruoti uždarai kaimo bendruomenei būdingus papročius ir ritualus, po krikščionybės apnašomis slypinčias senųjų tikėjimų liekanas. Pirmuosiuose antrojo tomo (Tautos atminties beieškant, 1990) skyriuose, taip pat Vilniaus įkūrimo mito ir mito apie romėnišką lietuvių didikų kilmę tyrinėjimuose jis praskleidė lietuvių mitologijos sluoksnį, užfiksuotą XIII–XVI a. rašytiniuose šaltiniuose ir reprezentuojantį religiją, kurią išpažino susivienijusi lietuvių bendruomenė iki krikščionybės priėmimo.
Pagoniškoji lietuvių mitologija, Greimo manymu, sudarė ideologinį valstybės sutelktumo pamatą. Be jos būtų nesuprantamas Lietuvos valstybės plėtimasis į Rytus, nepaaiškinamas nei demografine, nei ekonomine persvara. Priminęs, kad aprašant karinius lietuvių žygius įvairiuose šaltiniuose minimas jų vėliavų gausumas, Greimas sieja žodį „vėliava“ su „vėlių būriu, vėlių visuma“: „Turint galvoje, kad vėlių valdovas yra tuo pačiu ir karo dievas, visai suprantama, kad kiekviena lietuvių gentis žygiuoja į karą su savo vėliava, su visais savo mirusiais, semdamasi iš jų jėgų ir drąsos“. Apie lietuviškojo suverenumo problemą Greimas kalbėjo savo paskaitose Vilniaus universitete 1971 ir 1979 m. Šios problemos kėlimas okupuotoje Lietuvoje prisidėjo prie tautinio atbudimo.
Greimas siūlė skirstyti mitus į statiškus, kurie padeda žmogui gyventi, ir dinamiškus, kurie sunkina žmogaus gyvenimą, versdami jį keistis. Dinamiško mito pavyzdžiu jis laikė Vilniaus garso (Geležinio Vilko) – ateities užangažavimo mitą, pagal kurį lietuvių tauta turi dar ką pasakyti pasauliui, turi atvirą prieš akis savo istoriją.
Per du dešimtmečius, skiriančius mus nuo Greimo mirties, daugelis jo idėjų pasklido Lietuvoje. Jo idėjų reikšmę lietuvos mokslui ir kultūrai galima apibūdinti pasiremiant jo mokinio Paolo Fabrio (Paolo Fabbri) žodžiais, kuriais jis apibūdino Greimo reikšmę Paryžiaus semiotikos mokyklai: „Mirties atžvilgiu galima laikytis dviejų filosofinių nuostatų. Pirmoji – egzistencialistinė: kadangi mano mirtis – tai pabaiga, manojo darbo esmė bus suvokiama remiantis šia pabaiga kaip pirmine prielaida. Bet yra kita galima perspektyva: mirtis – tai kokio nors projekto nutraukimas, bet šį projektą gali pratęsti kiti. [...] Šiuo požiūriu galima pasinaudoti Valterio Benjamino (Walter Benjamin) ištara: ‚Greimas mus seka kaip vedlys‘“.

Kęstutis Nastopka

Algirdas Julius Greimas. Parabolė - gyvenimo forma.Kęstutis Nastopka. Gyvasis Greimas.Algirdas Julius Greimas. Apie Vilniaus įkūrimo mitą.Algirdas Julius Greimas. Lietuvių mitologijos studijos.Algirdas Julius Greimas. Būti lietuviu.Algirdas Julius Greimas.

Ar žinote, kad...